Celiuliozė yra pagrindinė augalų ląstelių sienelių sudedamoji dalis. Tai plačiausiai paplitęs ir gausus polisacharidas gamtoje, sudarantis daugiau nei 50 % anglies kiekio augalų karalystėje. Tarp jų, medvilnėje yra beveik 100 % celiuliozės, kuri yra gryniausias natūralus celiuliozės šaltinis. Paprastai medienoje celiuliozė sudaro 40-50%, o yra 10-30% hemiceliuliozės ir 20-30% lignino.
Celiuliozės eteris yra bendras terminas, apibūdinantis celiuliozės darinius, gaunamus naudojant natūralią celiuliozę, kaip žaliavą, atliekant įvairius cheminius ir fizinius procesus, tokius kaip šarminimas, eterinimo reakcija ir tolesnis apdorojimas tam tikromis sąlygomis. Tai produktas, susidarantis, kai hidroksilo grupės celiuliozės molekulinėje grandinėje iš dalies arba visiškai pakeičiamos eterio grupėmis. Celiuliozės makromolekulės turi vidines ir tarpgrandines vandenilio jungtis ir sunkiai ištirpsta vandenyje ir beveik visuose organiniuose tirpikliuose. Tačiau po eterinimo ir eterio grupių įvedimo galima pagerinti hidrofiliškumą ir žymiai pagerinti tirpumą vandenyje ir organiniuose tirpikliuose. Tipinė celiuliozės eterio molekulinė struktūra parodyta paveikslėlyje žemiau:
Celiuliozės eteris yra žinomas kaip "pramoninis MSG" ir pasižymi puikiomis savybėmis, tokiomis kaip tirpalo tirštinimas, geras tirpumas vandenyje, suspensijos arba latekso stabilumas, apsauginis koloidinis poveikis, plėvelės formavimas ir vandens sulaikymas. Jis plačiai naudojamas daugelyje sričių, tokių kaip statybinės medžiagos, medicina, maistas, tekstilė, kasdienės cheminės medžiagos, naftos gavyba, kasyba, popieriaus gamyba, polimerizacija, korio keramika, aviacija ir naujos energijos baterijos. Celiuliozės eteris turi plataus naudojimo, mažo vieneto naudojimo, gero modifikavimo efekto ir ekologiškumo privalumus. Jis gali žymiai pagerinti ir optimizuoti produkto našumą jo papildymo srityje, o tai padeda pagerinti išteklių naudojimo efektyvumą ir produkto pridėtinę vertę. Tai nepakeičiamas aplinkai nekenksmingas priedas visose šalies ūkio srityse.